Krosnies žiotyse —
šviesos kvapas,
lyg kas būtų iškepęs rytą
ir padėjęs vėsti ant lango.

Virtuvės stalas šyla į tylą,
peilis blizga kaip mėnulis —
pasiruošęs pjaustyti naktį riekėmis.

Pro durų plyšį įeina vėjas,
kvepiantis pelenais —
iš ten, kur sudegė mūsų vardai.

Ir aš klausaus:
kaip ant palangės
lėtai vėsta pasaulis —
dar šiltas,
bet jau be mūsų.