Mūsų katinas – tingus,
Krebžda pelės po namus.
– Mažos, skriausti – negaliu, –
Miaukia, žino, jį – myliu.

Tad ir vartosi lyg ruonis,
Baigia pragulėti šonus.
– Pilnas pilvas sotaus maisto,
Tad nusnaust posmelį – leista!

Tiktai pelės, tai supratę,
Savinasi, ką užmatę.
Katinui – smalsu, jas stebi,
„Pamanykit, sūrį vagia!“

Murkia katinas tingus,
Nes jį lepina žmogus.
Gardaus kąsnio – nepagaili,
Nes brangina švelniakailį.

O pelytės – gudrios, žino,
Vaska – vardas jo, kaimynas
Jų – taikus, nors ir nagai –
Aštrūs, nesielgs blogai.