Mūsų katinas – tingus,

Krebžda pelės po namus.

– Mažos, skriausti – negaliu, –

Miaukia, žino, jį – myliu.



Tad ir vartosi lyg ruonis,

Baigia pragulėti šonus.

– Pilnas pilvas sotaus maisto,

Tad nusnaust posmelį – leista!



Tiktai pelės, tai supratę,

Savinasi, ką užmatę.

Katinui – smalsu, jas stebi,

„Pamanykit, sūrį vagia!“



Murkia katinas tingus,

Nes jį lepina žmogus.

Gardaus kąsnio – nepagaili,

Nes brangina švelniakailį.



O pelytės – gudrios, žino,

Vaska – vardas jo, kaimynas

Jų – taikus, nors ir nagai –

Aštrūs, nesielgs blogai.