Giesmė buvo tyli, ir tik
sau.
Pašnibždom.
Ir vėjui tyliai šnarant akompanimentą
šakose.
Kaip vargonams –
piano pianissimo.
O gal arfai.
Seniai užmirštos – seno mirusio
sodininko
Giesmė ir ji.
Vėjas kartais užmiršdavo
dinamiką ir šūkteldavo:
mezzo forte.
Ir tada plikose šakose sutilindžiuodavo
raudoni obuolių varpeliai –
kaip priekaištai skaudūs.
Sušalę.
Skambūs.
Pamiršti.
Tokia likusi viena senos sodybos
obelis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-09-08 07:12:11
Perteikta taip vaizdingai, kad išgirsti... Obelis čia kaip gyva liudininkė – ir laiko, ir sodininko, kurio nebėra, bet obelies šlamesyje gyvena prisiminimas... šlamesio rapsodija apie vienatvę, kur vėjas – amžinas dirigentas...
Tekste būtąjį laiką paversčiau esamuoju laiku – liktų ir stabtelėjimas akimirkai, ir amžinumas.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2025-09-06 08:54:57
Jautri giesmė. Ačiū. Ji – ne viena, ji – raudonų obuolių mama.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-09-05 21:22:03
Žodžiais sukuriamas vaizdas. Ir net įgarsinamas. Terminas dinamika man kiek disonuoja poezijoje kaip terminas. Kartais nuščiuvęs vėjas šūkteldavo...
Kliūva taip išmėtytos eilutės, jos blaško dėmesį, nors gal autorė stengėsi kažką itin išryškinti. O gal ir ne.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-09-05 15:37:00
Kur buvot dingusi? Visą laiką pažiūrėdavau, ar ko nors neįkėlėte.
Labai patiko Jūsų kūrinys.