Giesmė buvo tyli, ir tik 
sau.
Pašnibždom.
Ir vėjui tyliai šnarant akompanimentą
šakose.
Kaip vargonams – piano pianissimo.
O gal arfai.

Seniai užmirštos – seno mirusio 
sodininko
Giesmė ir ji.

Vėjas kartais užmiršdavo
dinamiką ir šūkteldavo:
mezzo forte.
Ir tada plikose šakose sutilindžiuodavo
raudoni obuolių varpeliai –
kaip priekaištai skaudūs.
Sušalę.
Skambūs. 
Pamiršti.

Tokia likusi viena senos sodybos
obelis.