Vaikštant nuo sienos iki durų,
baimė sujuda visai
kaip užstrigusi kraujagyslė,
galvoju, gal išgelbės mane šiandien?
o išgelbėja daug vėliau –
už kelių dešimtmečių,
baimė suartina mus,
ilgiems išsiskyrimams baudžiant –
ir matau tapetų raštuose
žydinčių gėlių pievą,
matau taką,
vedantį iki pat paširdžių,
baimė pasako
atsitraukimo takus vos suklupus
ar besiklausant nutrinto
atminties miuziklo
ir kiek besurenku baimės voratinklių,
ploni siūlai trūkinėja –
tiek išplinta migla.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-08-26 09:49:35
Giliau „panaršyta“ baimė, prasmingais perliukais žybteli eilėraštyje (baimė suartina mus,
ilgiems išsiskyrimams baudžiant... baimė pasako
atsitraukimo takus vos suklupus...) ir nušvinta kaip gyvenimo varomoji jėga, kuri skaudindama ir klaidindama kartu saugo, suartina ir veda į vidines gelmes – Vaikštant nuo sienos iki durų – daug talpina vien ši potekstė, baimė sujuda visai
kaip užstrigusi kraujagyslė – stipriai pajaučiamai. Gerai pradėta ir išieškota.
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2025-08-23 21:30:06
Net pajaučiau baimę, gerai labai perteikta.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-08-23 20:09:05
Vaizdžiai ir meniškai išpasakota baimės istorija. Taip, mes dažnai apsaugome save bijodami, juk tai savisaugos instinkto perspėjimas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-08-23 12:51:56
Tai nėra paprasta (nebijoti), kai taip aktyviai manipuliuojama baime. Sąmoningai atsiribokime nuo manipuliavimo šaltinių. Mūsų baimė – „maistas“ tamsai, tai ją ir palaiko. Ir iš tiesų – Gėris yra kitoje baimės pusėje. Kurkime ir saugokime harmoniją savo erdvėje, mylėkime artimuosius, palaikykime kitus sutiktus žmones – tai tikrai išsigelbėjimas nuo išorinių negandų. Saugokime ir mylėkime vieni kitus, nepraraskime tikėjimo Gėriu, ir tamsa galiausiai išnyks.