Vaikštant nuo sienos iki durų,
baimė sujuda visai
kaip užstrigusi kraujagyslė,
galvoju, gal išgelbės mane šiandien?
o išgelbėja daug vėliau –
už kelių dešimtmečių,

baimė suartina mus,
ilgiems išsiskyrimams baudžiant –
ir matau tapetų raštuose
žydinčių gėlių pievą,
matau taką,
vedantį iki pat paširdžių,

baimė pasako
atsitraukimo takus vos suklupus
ar besiklausant nutrinto
atminties miuziklo

ir kiek besurenku baimės voratinklių,
ploni siūlai trūkinėja –
tiek išplinta migla.