ar tu pažįsti vėją plaukuose
paryčio rasotą spindulį
ryškiau vis ryškiau tavo akims
mano veidą nušviečiantį
tavo rankoms mano kūną
atveriantį tarsi kriauklę pajūrio
šlapiu smėlio rūbu
kada tai buvo?
niekada – atsakai
o ar bus – nežinai
kaip nežino dangus
ką jis žemėje nuolat augina
o jei žino – niekada mums
apie tai neužsimena
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-08-03 14:30:26
Nelengvai pasiduodantis eilėraštis – tarsi mįslė, kurią, norint įminti, reikia lėtai perskaityti kelis kartus ir pamąstyti.
Galbūt tai apie mėginimą sugrįžti ar prisiliesti prie to, ko galbūt niekada nebuvo, bet vis tiek gyvena žmoguje – kaip troškimas, kaip sapnas, kaip ilgesys.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-08-03 09:10:29
Kaip dažnai, subtilus vidinis monologas egzistencinėje nuotaikoje kartu su nežinomybės ir laikinumo nuojauta. Trapumo pojūtį jautriai iššaukia tokie įvaizdžiai kaip vėjas plaukuose, ryto rasa, šviesa veide, kūnas – tarsi atverta pajūrio kriauklė. Skaitau ir medituoju kartu.