ar tu pažįsti vėją plaukuose

paryčio rasotą spindulį
ryškiau vis ryškiau tavo akims
mano veidą nušviečiantį

tavo rankoms mano kūną
atveriantį tarsi kriauklę pajūrio
šlapiu smėlio rūbu

kada tai buvo?
niekada – atsakai

o ar bus – nežinai
kaip nežino dangus
ką jis žemėje nuolat augina
o jei žino – niekada mums
apie tai neužsimena