Danguje be piemens avinėliai ganosi,
Mano saulė palaidota šulinio dugne.
Gyvenimas – kalėjimas be išėjimo kelio –
Aš užrakinta giliai savyje, kai užmerkiu akis
Prieš pasaulio langą į šviesų kiemą.
Tyla delnuose, o širdy plazdena paukštis –
Kur dabar skris mano laisvė, palikusi mane?
Užmerkiu akis ir regiu mirties veidą
Kruvinuose karo miestuose ant Dievo rankų.
Užmerkiu akis ir jaučiu Tavo buvimą šalia.
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
Dieve, mano kūnas – belangė mano sielai.
Leisk ištrūkti, leisk pakilti virš visų liūdnų veidų.
Noriu kalbėti garsams, noriu būti aidas
Visų kovų ir pergalių, visiems nutildytiems balsams!
Užmerkiu akis prieš viso pasaulio ugnį,
Įkvepiu oro ir paskęstu dienos tamsoje –
Kas lauks manęs, priėjus pabaigos kraštą?
Aš – karė nematomo skausmo upėje.
Prie mano kojų negyva viltis, negyvos kibirkštys...
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
Dieve, ar meldiesi už mus nusidėjėlius?
Už tuos, kurie išėjo be leidimo pro Tavąsias duris,
Už tuos, kurie dar ateis į jas nepasibeldę?
Dieve, noriu suptis ant Tavo delnų.
Danguje be piemens avinėliai ganosi,
O gyvenimas – kalėjimas be išėjimo kelio.
Užmerkiu akis prieš langą į šviesų kiemą,
Ir pasaulis dega kruvinuose miestuose –
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2025-08-02 18:21:24
Ir platus yra kelias, kursai veda ing prapuolimo be sustojimo, ir tik siauras kelias veda į gyvenimą, nedaugelis jį suranda. Žmogus, pradėjęs sėti blogį, pats nebegali sustoti, jį būtina sustabdyti, nes jis žus ir pats, ir dar daugelį pražudys.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-08-02 11:01:31
Malda
Kodėl nūn, Viešpatie, esi rūstus ir kietas?
Kodėl nepakeli nūn rankos mum sudraust,
Kad nebegriūtų miestai, kraujas nesilietų
Nuo aklo narso to pamišėlio gudraus,
Kuriam liepei kadais pajungti visą žemę –
Ore ir vandenyse slypinčias galias,
Kad brolio artimo nereiktų skriaust ir žemint,
Pamynus jo svajas skausmingas ir valias…
Kodėl savosios išminties į jojo protą
Neįdiegi, neapšvieti savo šviesa,
Kad teistum, lyg rankas nuplovusį Pilotą,
Lyg parisėjų klausiantį: o kas tiesa?..
Kodėl nenukreipi į visatos tingumą
Jo viso dvasios genijaus ir įstangų,
Kad žemės turtų apstųjų daugumą
Vis gobtų geras, giedras-mėlynas dangus!
Kodėl jam leidi klaidžioti ir klysti?
Juk žemės kelias aiškus, tiesus ir platus!
Kodėl nepažaboji smurto ir menkystės,
Kai mes, lyg žvėrys, draskome vieni kitus?
Kodėl jo kūnas ir siela taip greit nužydi
Ir greit palūžta trapūs ilgesio sparnai?
Ir kodėl jį taip mažą į visatos dydį
Siunti gyventi nepasiekiamais sapnais?!
Nešips jo kardas, neapykantoj nulietas,
Ir jo puikybė veide niekad nenuraus…
Nebūki, Viešpatie, jam taip rūstus ir kietas,
Pakelk savo galybių ranką ir sudrausk!
Brazdžionis