Danguje be piemens avinėliai ganosi,
Mano saulė palaidota šulinio dugne.
Gyvenimas – kalėjimas be išėjimo kelio –
Aš užrakinta giliai savyje, kai užmerkiu akis
Prieš pasaulio langą į šviesų kiemą.
 
Tyla delnuose, o širdy plazdena paukštis –
Kur dabar skris mano laisvė, palikusi mane?
Užmerkiu akis ir regiu mirties veidą
Kruvinuose karo miestuose ant Dievo rankų.
Užmerkiu akis ir jaučiu Tavo buvimą šalia.
 
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
Dieve, mano kūnas – belangė mano sielai.
Leisk ištrūkti, leisk pakilti virš visų liūdnų veidų.
Noriu kalbėti garsams, noriu būti aidas
Visų kovų ir pergalių, visiems nutildytiems balsams!
 
Užmerkiu akis prieš viso pasaulio ugnį,
Įkvepiu oro ir paskęstu dienos tamsoje –
Kas lauks manęs, priėjus pabaigos kraštą?
Aš – karė nematomo skausmo upėje.
Prie mano kojų negyva viltis, negyvos kibirkštys...
 
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
Dieve, ar meldiesi už mus nusidėjėlius?
Už tuos, kurie išėjo be leidimo pro Tavąsias duris,
Už tuos, kurie dar ateis į jas nepasibeldę?
Dieve, noriu suptis ant Tavo delnų.
 
Danguje be piemens avinėliai ganosi,
O gyvenimas – kalėjimas be išėjimo kelio.
Užmerkiu akis prieš langą į šviesų kiemą,
Ir pasaulis dega kruvinuose miestuose –
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai!
 
Dieve, pažiūrėk, ką padarė Tavo vaikai...