Rytas
Saulė įžengia į lauką
lyg klebonas į tuščią bažnyčią –
šviesa paliečia kiekvieną daiktą
tarsi ieškodama nuodėmės.
Paukščiai atlieka pirmąją giesmę,
o rasos lašas
virpa ant smilgos
lyg nenusakytas „amen“.
Vidurdienis
Diena stoviniuoja aikštėje
lyg pamokslininkas be teksto.
Visa tylu nuo ryškumo –
net akmuo atrodo sulaikęs kvėpavimą.
Šviesa tvinksi
kaip bežodis pažadas,
kurio niekas negirdi,
bet visi priima.
Vakaras
Vakaras lūžta per šakas –
medžiai stovi tarsi vienuoliai,
įsikibę tylos
už paskutinio lapo krašto.
Vėjas atsargiai perverčia psalmę,
išplėšia lapą –
jis leidžiasi žemėn
kaip paskutinė mintis prieš maldą.
Tolumoje kaimas gęsta,
lyg žvakė, kurią užpūtė sapnas,
ir tik dangus –
atlapotas,
priima žemės atgailą
be klausimo.
Naktis
Naktis apsigaubia tamsa
lyg vienuolė apdaru.
Žvaigždės – tai karoliukai
rožančiaus, byrantys į sapną.
Miegantis pasaulis suklumpa,
klajoja tarp nuodėmės šešėlių
ir šviesos pažado,
kol sapnuose
atleidžia sau Dievas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2025-07-27 16:42:50
Sakralu, poetiška, meniška, muzikalu.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-07-27 16:34:17
Liturgijos metafora čia byloja gamtos sakralumo apraiškas, jų skirtumus ir visa apimantį vienį. Akimirkos, kai staiga pamiršti kvėpuoti, taip stipriai atliepia regintįjį, jeigu jis turi Dievo dovaną patirti, įsigyventi tame, ką mato ir jaučia...
atlieka giesmę – tas atlieka man kiek kliūva, nors suvokiu liturgijos terminologiją – kiekvienas atlieka savo partiją...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-07-27 14:33:36
Prasminga ir šviesi Jūsų paros liturgija.
Kaip svarbu, kad šalia būtų nors vienas žmogus, gebantis nušviesti ir nuspalvinti žmonių pasaulį savo tyros sielos spalvomis…