Rytas


Saulė įžengia į lauką
lyg klebonas į tuščią bažnyčią –
šviesa paliečia kiekvieną daiktą
tarsi ieškodama nuodėmės.

Paukščiai atlieka pirmąją giesmę,
o rasos lašas
virpa ant smilgos
lyg nenusakytas „amen“.



Vidurdienis


Diena stoviniuoja aikštėje
lyg pamokslininkas be teksto.
Visa tylu nuo ryškumo –
net akmuo atrodo sulaikęs kvėpavimą.

Šviesa tvinksi
kaip bežodis pažadas,
kurio niekas negirdi,
bet visi priima.



Vakaras


Vakaras lūžta per šakas –
medžiai stovi tarsi vienuoliai,
įsikibę tylos
už paskutinio lapo krašto.

Vėjas atsargiai perverčia psalmę,
išplėšia lapą –
jis leidžiasi žemėn
kaip paskutinė mintis prieš maldą.

Tolumoje kaimas gęsta,
lyg žvakė, kurią užpūtė sapnas,
ir tik dangus –
atlapotas,
priima žemės atgailą
be klausimo.



Naktis


Naktis apsigaubia tamsa
lyg vienuolė apdaru.
Žvaigždės – tai karoliukai
rožančiaus, byrantys į sapną.

Miegantis pasaulis suklumpa,
klajoja tarp nuodėmės šešėlių 
ir šviesos pažado,
kol sapnuose
atleidžia sau Dievas.