Paros liturgija
Rytas
Saulė įžengia į lauką
lyg klebonas į tuščią bažnyčią –
šviesa paliečia kiekvieną daiktą
tarsi ieškodama nuodėmės.
Paukščiai atlieka pirmąją giesmę,
o rasos lašas
virpa ant smilgos
lyg nenusakytas „amen“.
Vidurdienis
Diena stoviniuoja aikštėje
lyg pamokslininkas be teksto.
Visa tylu nuo ryškumo –
net akmuo atrodo sulaikęs kvėpavimą.
Šviesa tvinksi
kaip bežodis pažadas,
kurio niekas negirdi,
bet visi priima.
Vakaras
Vakaras lūžta per šakas –
medžiai stovi tarsi vienuoliai,
įsikibę tylos
už paskutinio lapo krašto.
Vėjas atsargiai perverčia psalmę,
išplėšia lapą –
jis leidžiasi žemėn
kaip paskutinė mintis prieš maldą.
Tolumoje kaimas gęsta,
lyg žvakė, kurią užpūtė sapnas,
ir tik dangus –
atlapotas,
priima žemės atgailą
be klausimo.
Naktis
Naktis apsigaubia tamsa
lyg vienuolė apdaru.
Žvaigždės – tai karoliukai
rožančiaus, byrantys į sapną.
Miegantis pasaulis suklumpa,
klajoja tarp nuodėmės šešėlių
ir šviesos pažado,
kol sapnuose
atleidžia sau Dievas.