Einu į bažnyčią
kaip Luvro muziejų,
nes nieko gražesnio
kaimo vaikui nėra,
sausakimšoj bažnyčioj –
verkia ir alpsta
dėl trūkumo oro,
aš tyliai kuždu išpažintį,
bėda ta, kad nuodėmklausys
šypsosi per miegus,
kitąkart garsiau,
pusbalsiu pasakoju –
tada sėdi
klauptuose angelai,
ausys sklidinos
mano nuodėmių,
nežinau nuodėmės įkainių,
nežinau koordinačių, ir
ta būtinybė –
pridengti žvakutę ranka
per arti,
ir taip niekad tuščiom,
ir taip niekad vos vos,
nebent po ilgo ir penkto
gyvenimo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-07-11 15:23:24
Įsivaizduoji ir lauki vienaip, o būna kitaip... bet tame tikriausiai ir slypi grožis – kai ne taip, atsiveria kita – vidinis vaizdas, klauptų angelai (ypač graži vizija, liudijanti apie vaikišką tikėjimą), žvakutė per arti, gyvenimas po gyvenimo... Taip gerai perteiktas dvasinis ilgesys, kurį nuolat koreguoja realybė, bet būtent tame neatitikime ir gimsta tikroji patirtis.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-07-10 15:51:59
Tas širdies sunkumas, kuriuo norima pasidalinti, kad šiek tiek atlėgtų...
Nušvito pirmos dvi viltingos eilutės, o toliau – kaip dažnai – negirdėjimai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-07-10 14:39:17
Nuotaiką pataisėt.
Humoras gyvenimo druska. Juokas prieskonis lygiavertis kariui.