Einu į bažnyčią
kaip Luvro muziejų,
nes nieko gražesnio
kaimo vaikui nėra,

sausakimšoj bažnyčioj –
verkia ir alpsta
dėl trūkumo oro,
aš tyliai kuždu išpažintį,
bėda ta, kad nuodėmklausys
šypsosi per miegus,

kitąkart garsiau,
pusbalsiu pasakoju –
tada sėdi
klauptuose angelai,
ausys sklidinos
mano nuodėmių,

nežinau nuodėmės įkainių,
nežinau koordinačių, ir
ta būtinybė –
pridengti žvakutę ranka
per arti,

ir taip niekad tuščiom,
ir taip niekad vos vos,
nebent po ilgo ir penkto
gyvenimo.