Kažkada šiomis dienomis ji mirė.
Net keista – taip lengvai, be graudulio, be jokios graužaties dėl nebaigtų darbų ir paliktų liūdėt artimųjų. Visai paprastai taip – ėmė ir išėjo.
Gal kad nebuvo kam apraudot? Niekas negedėjo, nesimušė į krūtinę, nelaužė rankų. Ar taip nebūna? Nė nepagalvojo apie tai.
Niekas net menkiausios ašaros neišspaudė – tas, kuris jai išėjus galėjo tapti našlaičiu, irgi buvo miręs. Nežinia, kuris šį kartą buvo pirmas. Gal sykiu?
Greičiausiai.
Ne, nesigraudeno ir ji dėl to, jau išėjusio. Nė nelaidojo.
Atšalę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-07-07 11:27:38
Apie vienišą mirtį be liudininkų, be gedėjimo, be atminimo.
Kiek suprantu taip pat ir apie motiną ir sūnų, kurie nebebendravo, buvo nutolę, „atšalę“ vienas nuo kito, gal net emociškai mirę vienas kitam dar iki fizinės
„vienišos“ mirties.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-07-06 18:29:12
... ir po šia saule niekas nepasikeitė. Kaip ir po gausių palydėtuvių į TEN.
Artimas mano jausenai tekstas.