Kažkada šiomis dienomis ji mirė.

Net keista – taip lengvai, be graudulio, be  jokios graužaties dėl nebaigtų darbų ir paliktų liūdėt artimųjų. Visai paprastai taip – ėmė ir išėjo.

Gal kad nebuvo kam apraudot? Niekas negedėjo, nesimušė į krūtinę, nelaužė rankų. Ar taip nebūna? Nė nepagalvojo apie tai.

Niekas net menkiausios ašaros neišspaudė – tas, kuris jai išėjus galėjo tapti našlaičiu, irgi buvo miręs. Nežinia, kuris šį kartą buvo pirmas.  Gal sykiu?

Greičiausiai. 

Ne, nesigraudeno ir ji dėl to, jau išėjusio. Nė nelaidojo. 
Atšalę.