Vėjas įpūtė
į mano sakinį
beržo šnarėjimą.
_ _
Kalbėjome apie nieką,
o upė
lėtai plovė mūsų balsus.
_ _
Skruzdė
nešė tavo žodį
per visą vasaros grindinį.
_ _
Ant tavo lūpų
nutūpė drugelis —
ir sakinys nebenuskrido.
_ _
Ežys perbėgo per sakinį —
ir kiekvienas žodis
susigūžė.
_ _
Rasos lašas
nuo šakos nukrito
tiesiai į tarpą tarp žodžių.
_ _
Voras pynė tylą
tarp mūsų sakinių —
ir nė vienas jų neištrūko.
_ _
Sraigė tempė
mano prisipažinimą
tiesiai per tavo abejingumą.
_ _
Pelėda suko galvą
kaip tu —
ieškodama, kur paslėpiau tylą.
_ _
Lapė prasmuko
pro pokalbio plyšį —
paliko kvapą ir klausimą.
_ _
Vabzdys nutūpė
ant pokalbio —
ir sakinys pradėjo dūgzti.
_ _
Žiogas sugrojo
ant tavo ištarto „viskas“ —
ir vakaras sukluso.
_ _
Žaibas pataikė
ne į dangų —
į mano neišsakytą mintį.
_ _
Uodas
įgėlė į mano mintį —
ir ji ištino iki tylos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-06-23 23:13:07
Rasos lašas
nuo šakos nukrito
tiesiai į tarpą tarp žodžių.
Tarpas tarp žodžių — dažnai būna ir vidinio lūžio vieta, kur nukrenta kažkas švelnaus ar ašara, ar paskutinis lašas — ir viskas pasikeičia.
Čia visos akimirkos leidžia tylai kalbėti tarp žodžių. Trapu, poetiška, labai gražu.
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-06-23 15:19:35
Ne nuotrupos, o perliukai.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2025-06-23 08:41:33
Gyvastingas ir judrus tarpas tarp žodžio ir tylos pas plepį, tarp tylos ir žodžio — pas išminčių...