Vėjas įpūtė
į mano sakinį
beržo šnarėjimą.


_ _ 


Kalbėjome apie nieką,
o upė
lėtai plovė mūsų balsus.


_ _ 


Skruzdė
nešė tavo žodį
per visą vasaros grindinį.


_ _


Ant tavo lūpų
nutūpė drugelis —
ir sakinys nebenuskrido.


_ _


Ežys perbėgo per sakinį —
ir kiekvienas žodis
susigūžė.


_ _


Rasos lašas
nuo šakos nukrito
tiesiai į tarpą tarp žodžių.


_ _


Voras pynė tylą
tarp mūsų sakinių —
ir nė vienas jų neištrūko.


_ _


Sraigė tempė
mano prisipažinimą
tiesiai per tavo abejingumą.


_ _


Pelėda suko galvą
kaip tu —
ieškodama, kur paslėpiau tylą.


_ _


Lapė prasmuko
pro pokalbio plyšį —
paliko kvapą ir klausimą.


_ _


Vabzdys nutūpė
ant pokalbio —
ir sakinys pradėjo dūgzti.


_ _


Žiogas sugrojo
ant tavo ištarto „viskas“ —
ir vakaras sukluso.


_ _


Žaibas pataikė
ne į dangų —
į mano neišsakytą mintį.


_ _


Uodas
įgėlė į mano mintį —
ir ji ištino iki tylos.