Mergaitei su gėlėta suknele
vėjas vis bando nuskinti žiedus,
bet jie įsiūti –
ne į audinį, o į jos judesį.
Ji sukasi
kiemo scenoje,
lyg pavasaris dar nepasibaigęs,
nors lapai jau krinta,
ir ruduo sulaiko kvėpavimą.
Suknelė šlama kaip pieva,
palikta drugelių atminčiai –
niekas neauga,
bet viskas žydi.
Ji nežino, kad ją stebi langai,
katės,
net saulė,
prisidengusi debesiu –
nes ji šoka,
lyg viskas tik prasidėtų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-05-25 08:55:54
Žodžiais nutapytas romantiškas paveikslas. Su (iš)minties antspaudu.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-05-24 15:21:19
Jūsų eilėraštis man priminė vaikystę. Man buvo + - 6 metai mama pasiuvo labai gražią gėlėtą kartūninę suknelę. Labai greitai mirė mano močiutė (mamos mama). Mama mano gražuolę suknelę įkišo į puodą ir nudažė juodai, taip nebeliko, kuo pasipuikuoti. Girdėjau, kaip kaimynė jai sakė, kad būtų užtekę ir juodo kaspino. Mama atsakė, kad gedulas, tai gedulas.Taip ji mokė vaikus pagarbos gyviems ir mirusiems...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2025-05-24 15:02:21
Šviesu skaitant, nes mergaitės vaikystė suknelė gėlėta – skrenda drugeliu...
Tai ir yra pradžia.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2025-05-24 08:31:39
Tam šokiui nėra pabaigos, nei pradžios — tik meilė.