Mergaitei su gėlėta suknele
vėjas vis bando nuskinti žiedus,
bet jie įsiūti –
ne į audinį, o į jos judesį.

Ji sukasi
kiemo scenoje,
lyg pavasaris dar nepasibaigęs,
nors lapai jau krinta,
ir ruduo sulaiko kvėpavimą.

Suknelė šlama kaip pieva,
palikta drugelių atminčiai –
niekas neauga,
bet viskas žydi.

Ji nežino, kad ją stebi langai,
katės,
net saulė,
prisidengusi debesiu –
nes ji šoka,
lyg viskas tik prasidėtų.