Brandus tekstas su stipriu poetiniu jautrumu. Kaita nuo vakaro per šaltą rytą iki saulės patekėjimo suteikia eilėraščiui struktūrinį vientisumą ir tam tikrą emocinį kilimą.

Vietomis per daug linkęs į vaizdų intensyvumą – vienoje vietoje yra „žolė ugniažolė kietis ištroškęs kiminas“. Tai sodru, bet per tanku – skaitytojas gali netekti orientacijos. Galima būtų palikti du stipriausius vaizdus ir leisti jiems kvėpuoti.

Tikra meditacija, subtili minčių tėkmė teka lengvai, be kliuvinių. Veiksmažodžio bendratį galima keisti – išskrisiu, skrendu.

Įtraukia šis nenutrūkstamas vaizdinių srautas, jautrus (iš)kalbėjimas, kur stipriai jaučiama pereinamoji būsena – iš nakties į rytą, iš tylos į žodį, iš vidinio sąstingio į pabudimą, šviesos ilgesio troškimą — gamtos artumas ir budrus budėjimas iki saulės...  rytą vakarą — amžinas sukimasis, tarsi gyvenimas su saulės ritmu, kur nėra griežtos ribos tarp pabaigos ir pradžios.