išskristi kartu su tais kurie turi sparnus vietoj rankų 
kai prijaukintas vakaras rašo laišką ant vėjo užuolaidos

glostau žolę ugniažolę kietį ištroškusį kiminą
veidu liečiu gležnąjį liepos beržo raustantį drebulės lapą

stingsta nuo šalčio ryte užuominom krentančios mintys
vaduojasi lauko drugiai nuo sniego nuo ledo iš sąstingio

kol saulė pražysta kol pirmas paukštelis nubunda
kol neriasi žodis iš kevalo kieto nakties vis budžiu