Užmirštas gerumas

Pamiršę begalę dainų, mintimi puolę,
Nepripažįstame savų, pasmerkiam brolį.
Per galvas lipame, kad tik aukščiau pakilti.
Lietuvi, už tiesą, nepyk, atšipo viltys.

Aš šviesų laikmetį menu, vakarus karpė
Vyrų balsai. Atgal einu į ten, kur gerbė,
Gerumo kupina, širdis atjauta vystė.
Ir ne todėl, ir ne dėl to, kad ten – jaunystė.

Žmogiška padermė skirta – mylėti
Artimą savo, taip diena lankys saulėta.
Senatvė tau nebus baisi, klegės aplinkui
Balsai, nebūsim vieniši, juk giesmininkų.

Nelaimėj, laimėje priglaus, juk renkam
Tai ką pasėjame. Draugaut, kol gesim, lemta.
Gal godumu sukaupsim daug mes turto,
Užgesim, pasiimt neleis, ant kranto purto.
žemaitukė

2025-05-14 19:17:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2025-05-15 14:37:59

Daug visokiausių yra žmonių aplinkui, atsirenkame juos, atsijojame pro rėtį. Tik ne kiaurą. 

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2025-05-14 19:46:52

Poetės kūrinyje ryškiai atsispindi gyvenimo tikrovė ir nerimas.

Vartotojas (-a): Žaliasis takas

Sukurta: 2025-05-14 19:20:40

Senatvė - pats gražiausias metas, nes su senatve ateina išmintis susitaikymas ir ramybė.