Pamiršę begalę dainų, mintimi puolę,
Nepripažįstame savų, pasmerkiam brolį.
Per galvas lipame, kad tik aukščiau pakilti.
Lietuvi, už tiesą, nepyk, atšipo viltys.

Aš šviesų laikmetį menu, vakarus karpė
Vyrų balsai. Atgal einu į ten, kur gerbė,
Gerumo kupina, širdis atjauta vystė.
Ir ne todėl, ir ne dėl to, kad ten – jaunystė.

Žmogiška padermė skirta – mylėti
Artimą savo, taip diena lankys saulėta.
Senatvė tau nebus baisi, klegės aplinkui
Balsai, nebūsim vieniši, juk giesmininkų.

Nelaimėj, laimėje priglaus, juk renkam
Tai ką pasėjame. Draugaut, kol gesim, lemta.
Gal godumu sukaupsim daug mes turto,
Užgesim, pasiimt neleis, ant kranto purto.