Geriau visada likti atsargiu ir nepasakoti, su kuo ten kalbi.

Gegutė manoma, kad yra likimo deivės Laimos paukštis. Manoma, kad ji, kaip ir deivė Laima, yra viena iš pagrindinių likimo lėmėjų, tarpininkė tarp gyvųjų ir vėlių (protėvių) pasaulių. 
Taip jau evoliucijos eigoje susiklostė, kad gegutės lizdų nesuka. Kad galėtų išgyventi ir pratęsti savo rūšį, jos apgauna kitus paukščius, todėl laikomos lizdiniais parazitais. Gegutės yra gana baikščios, todėl jas galima dažniau išgirsti, nei pamatyti.  Įdomu, kad kukuoja tik gegučių patinai, o patelės – „kvatoja“, 

Gegutės

Atitrauki skląstį nakties –
tirštėja tamsa,
sužybsi atskilus žvaigždė.

Aiškiai matau
kavos puodelius
ir nemigą šalia,
vaiduoklio medį –
nulenkusį viršūnę iki žemės,
tempiantį skardinę už siūlo,
keliantį aukštai kepures
kaip lizdus –
žmogui, paukščiams.

Be jokio sutikimo
jis ir mano krūtinėn
lizdą įsuko –
pilną mažų gegučių
su vaško karūnėlėm sparnuose.

O kai miegu –
jos nutupia ant rankų.
Atsargiai lizdą nešuosi
su daugybe antspaudų.

Kartais manęs klausia –
su kuo ten kalbi?
Negi sakysiu –
su gegutėm.

Semantinė ašis: Gegutės kaip įsibrovusios būtybės su „vaško karūnėlėm“ – labai stiprus ir originalus įvaizdis. Jos veikia kaip nematomų jausmų ar minčių metafora. Šis motyvas stipriausias – gal vertėtų jam suteikti dar daugiau vietos, o kai kuriuos šalutinius vaizdus truputį prislopinti, kad nesilpnintų emocinio branduolio.

Vizualinė linija išlieka sodri ir nuosekli – nuo „vaiduoklio medžio“ iki „lizdo krūtinėje“ – bet dalis vaizdų vis dar konkuruoja tarpusavyje. Pvz., „skardinė už siūlo“ – įdomi, bet nevisiškai išvystyta metafora. Gal verta ją arba paaštrinti (kodėl ji čia? koks jos emocinis krūvis?), arba išmesti, kad sustiprėtų pagrindinė linija.

Tekstą galima dar labiau sutelkti – mažiau vaizdų, bet kiekvienam daugiau svorio. Bendrai – tai stiprus tekstas su ryškia poetine klausa. Reikia tik šiek tiek „retinti šakas“, kad šviesa prasiskverbtų dar giliau. Mažiau gali būti daugiau – jei šiek tiek praretintum, įvaizdžiai dar labiau įsirėžtų į skaitytoją.

„Su daugybe antspaudų“ – įdomi, bet abstrakti metafora. Ji sukelia asociacijų (prisiminimų, patirties ženklų), bet galėtų būti kiek konkretesnė ar kontekstualizuota, nes dabar tai šiek tiek pertraukia emocinį nuoseklumą.

Strofoje, kur minimi žmogus, paukštis, žvėrys – žvėrys atrodo kiek atsitiktiniai. Jie prasiplečia per daug, nebūtinai praturtindami prasminę eigą. Gal vertėtų apsvarstyti: ar to reikia? Ar jie turi semantinę funkciją, ar tik ritminę?

Finalinė ironija („negi sakysiu – su gegutėm“) veikia kaip švelnus, bet melancholiškas pabaigos atvėrimas.