Atitrauki skląstį nakties
ir tirštėja tamsa,
sužybsi atskilus žvaigždė,
taip aiškiai matau kavos
puodelius
ir nemigą šalia,

vaiduoklio medį matau,
jis nulenkia iki žemės viršūnę,
tempia skardinę už siūlo,
aukštai įkelia kepures
kaip lizdus
žmogui, paukščiui, žvėrims,

be jokio sutikimo –
jis ir mano krūtinėn 
lizdą įsuko,
pilną mažų gegučių
su vaško karūnėlėm sparnuose,
o miegant – ant rankų jos nutupia,

atsargiai lizdą nešuosi
su daugybe antspaudų,
kartais manęs klausia –
su kuo ten kalbi?
negi sakysiu –
su gegutėm.