tirštas rūkas gyslomis
vėjas aplink tik vėjas
(gal šviesa atsigaus akyse)
sukasi skrieja pasauliai
tik suktis kartu įtampos kilpoj
tik lėkti nežinoma kryptimi
kas pasodins baltą alyvą
eilėraščiui gimti
kas veidrodyje prisimins veidą
kai tvinsta ir tinsta šis rūkas
plėšdamas gyslas
- - -
atminties pelenais
barstau pėdas
kuriomis tu grįžti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žaliasis takas
Sukurta: 2025-05-12 16:29:04
Paskutinės eilėraščio eilutės yra nuostabiausios.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-05-12 13:38:08
Čia taip tikra ir gilu jausmiškai – tas lėkimas kažkur, ilgesys, praradimas, atminties nykimas – ir visa tai susiję su nežinia apie tai, kas liks, kas grįš, kas ištirps.
kas pasodins baltą alyvą – grožis, tyrumas, kai nušvinta širdis eilėraščiui;
kas veidrodyje prisimins veidą – kas prisimins poeto dvasios gilumą, kiek įmatys pagal savo šviesą širdyje;
eilėraščiui gimti – taip dera tas viduriukas tarp minėtų eilučių.
Paskutinės eilėraščio eilutės žaviausios, nors ir liūdnos.
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-05-11 20:52:16
atminties pelenais
barstau pėdas,
kuriomis tu grįžti –
per rūką
per mane
atminties pelenais
barstau pėdas
kuriomis tu
vis dar grįžti –
per rūką,
per mane
atminties pelenais
barstau pėdas,
kuriomis tu grįžti –
lėtai,
per rūką,
per mane.