Ji ateina,
be priekaišto paglosto plaukus,
nerimstančias rankas,
o didelės, geltonos bitės
lyg labdarai
dalina medų.
Ji atneša kvapus
miškų ir vienišos sodybos,
dienoraštį mažos mergaitės,
kuriam sutilpus laimė,
kad, regis, per trošku,
per ankšta žemėje dabar.
Sėja – brendimas,
iš piktžolių išbridę,
sustoja pakelėj javai,
dėl pertekliaus,
tikrai dėl tų kelionių rojun –
uždarė kapinaites.
Daug kartų aš bandžiau
savęs čia nepalikti,
kad nematyčiau, kaip užgrobia
šaligatvį žolė,
meldžiau savęs neklaidžiot čia,
įkalbinėjau, bet, pasirodo, – negaliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-05-05 08:08:56
Kaip visad, žavi metaforos, kuriomis vaizdai ir vidinė kelionė prisiminimais, ilgesiu, gal net ir sąžine dėl skausmingų pasikeitimų ar nykimo… eina kartu. Vis tik gimtinė — dalis tavęs, nenumaldoma trauka į ten, kur tavo šaknys. Jautrios ir gyvos eilės paliečia ir žadina savus prisiminimus.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2025-04-26 11:09:21
O, taip... palydėk į tėviškę mane, kada žydi kriaušė seno sodo ir paliki šitam baltume – čia visai kitaip
dangus atrodo...
Miela skaityti.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2025-04-26 06:36:14
Jautrūs prisiminimai.
Gimtinė palieka gyva tol, kol ir mes gyvi esam...