Ji ateina,
be priekaišto paglosto plaukus,
nerimstančias rankas,
o didelės, geltonos bitės
lyg labdarai
dalina medų.

Ji atneša kvapus
miškų ir vienišos sodybos,
dienoraštį mažos mergaitės,
kuriam sutilpus laimė,
kad, regis, per trošku,
per ankšta žemėje dabar.

Sėja – brendimas,
iš piktžolių išbridę,
sustoja pakelėj javai,
dėl pertekliaus,
tikrai dėl tų kelionių rojun –
uždarė kapinaites.

Daug kartų aš bandžiau
savęs čia nepalikti,
kad nematyčiau, kaip užgrobia
šaligatvį žolė,
meldžiau savęs neklaidžiot čia,  
įkalbinėjau, bet, pasirodo, – negaliu.