Kurti pavasariai

Mano kieme pavasariai tylūs —
ne todėl, kad jų nebėra,
o todėl, kad jų nebegirdžiu.
Bet matau:
kaip žibuoklės lenda iš žemės,
kaip vaikai veja kamuolį pro mano
langą
lyg per filmą be garso.

Sėdžiu ant suolo,
apsigaubęs vilnoniu megztiniu
lyg atmintim —
šiluma, kurios jau nebeprisimenu,
bet vis tiek tikiu, kad buvo.

Obelys dar žydi man —
ne iš įpročio,
o lyg iš gailesčio,
lyg sakytų:
„tu vis dar čia — vadinasi, verta.“

Anūkė atbėga su pienių vainiku,
uždeda ant galvos
ir sako:
„Tu būsi karalius.“
Ir tampu.
Bent valandėlei —
karaliumi savo tylos karalystėj.

Ir kai vėjas paliečia skruostą,
net nepajuntu šalčio.
Pajuntu... save.
Tą berniuką, kuris bėgo basas per
pievą,
tą vyrą, kuris sodino medį,
tą senį, kuris nustojo bijot žiemos.

Nes pavasaris —
ne tai, kas ateina.
Pavasaris —
tai, kas pasilieka.
ponas vargšas

2025-04-21 17:22:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2025-04-22 21:56:41

Subtiliai susipina vaikystė, senatvė, gyvenimo ciklai ir švelnus susitaikymas. 
Labai taiklus ir poetiškas pavadinimas, tie tylieji vidiniai pavasariai, kurių niekas negirdi, išskyrus save, dera su kūrinio nuotaika – švelnia melancholija, brandos ramybe ir paslėpta viltimi, kad net jei negirdime gyvenimo kaip anksčiau, jis vis tiek tęsiasi. Ir pasilieka. Gražus tekstas — natūraliai plaukianti poezija proza.

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2025-04-22 19:52:15

Pagaulus lyrinio subjekto dvasios pasaulis keičiantis amžiui. Stiprus eilėraščio pabaigos akcentas. Sėkmės!

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2025-04-22 18:38:23

Puikiai rašote, vaizdingai, lyg patirtis būtų skaičiuojama dešimtmečiais.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2025-04-21 19:01:05

Stebina kūrinyje autoriaus jautrumas, įžvalgumas ir išmintis.