Mano kieme pavasariai tylūs —
ne todėl, kad jų nebėra,
o todėl, kad jų nebegirdžiu.
Bet matau:
kaip žibuoklės lenda iš žemės,
kaip vaikai veja kamuolį pro mano
langą
lyg per filmą be garso.

Sėdžiu ant suolo,
apsigaubęs vilnoniu megztiniu
lyg atmintim —
šiluma, kurios jau nebeprisimenu,
bet vis tiek tikiu, kad buvo.

Obelys dar žydi man —
ne iš įpročio,
o lyg iš gailesčio,
lyg sakytų:
„tu vis dar čia — vadinasi, verta.“

Anūkė atbėga su pienių vainiku,
uždeda ant galvos
ir sako:
„Tu būsi karalius.“
Ir tampu.
Bent valandėlei —
karaliumi savo tylos karalystėj.

Ir kai vėjas paliečia skruostą,
net nepajuntu šalčio.
Pajuntu... save.
Tą berniuką, kuris bėgo basas per
pievą,
tą vyrą, kuris sodino medį,
tą senį, kuris nustojo bijot žiemos.

Nes pavasaris —
ne tai, kas ateina.
Pavasaris —
tai, kas pasilieka.