Kas buvo vakar, visa tai jau praeitis,
Net jei labai norėtum, ji tikrai negrįš...
Bet aušta naujas rytas, tuoj diena nušvis,
Su džiaugsmu ir nerimu jai atlapok duris.
Kai nesimiega, vis kažką sukurt bandau —
Rašau, braukau, perrašinėju, vėl braukau.
Ir taip lig ryto... Susidūmoju kartais —
Bausmė tai ar malonė, pasiųsta Dangaus?
Nesiūlykite vyno, be jo gyvent galiu,
Skaniausias man vanduo iš šulinio gelmių.
Jisai sugrįžusį pagirdys ir nupraus...
O vynas kas? Tik keletas akimirkų svaigių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-04-16 09:10:29
Skaityti pradėjau nuo pabaigos. Taip radau taką į šviesą.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2025-04-15 08:02:48
Šaunuolė, kad perpratot Artimųjų ir Vidurinių Rytų kūrybą, kuri rimuojama aaba.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2025-04-15 07:20:51
Malonė – skaityti Jūsų „Rubajatus“. Ačiū.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2025-04-14 15:06:32
Kūryba yra malonė ir relaksacija sielai. Visokių interpretacijų dar galima pridurti.
Vanduo vertingesnis už kitus. Pritariu.