Filosofiškai perteikta, taip šviesiai, įtaigiai ir kartu reali situacija sušvelninta. Kad pradedu galvot apie žmogaus amžių. 

Sako, „mano metai – mano turtas“, tai yra tik savęs raminimas, melavimas sau, kad nenorėtumei grįžti atgal, kas jau yra negalima.
Liūdnas metas, ypač,jeigu esi vienas, slogus toji senatvė. Gerai dar, jei vaikus, anūkus dorus turi, tada dar pasidžiaugti yra kuo.
Kas, kad išmokai „vaikščioti tuo savo tempu“, ką tai duoda, jei sąnariai braška, ligos puola, tave išgrūda į senelių globos namus, kuriuose belieka laukti tik pabaigos.
Eilėraštis labai gražiai parašytas, bet tikrovė yra žiauri.

Įsibuvau, gal net įsijaučiau, bet dienoraščio įrašu to nevadinčiau, nes... nes šiam įrašui turbūt prireikė ne dienos, o ilgo gyvenimo. Man taip atrodo. :) Tiek turinio, tiek formos prasme – platu, erdvu, mąslu, kas patiktų eilėraščiui. Branduolys:

Senatvė – tai ramybė
ne iš išorės,
o iš vidaus

O paskutinę eilutę perskaičiau: aš dar esu...