Senatvė — tai, kai laikas
pamažu išmoksta vaikščioti
tavo tempu.

Kai dienos
ne bėga, o sėdi ant suolelio,
žiūrėdamos paukščius
be poreikio juos vytis.

Kai prisiminimai
nebekandžioja,
tik paglosto —
lyg senas draugas,
kuriam viską atleidai.

Senatvė — tai ramybė
ne iš išorės,
o iš vidaus,
kai daugiau nieko nereikia
įrodyti,
tik sau pačiam pasakyti:
aš jau buvau.