Santrauka:
Šilinių eilėraščiai
Ten,
gelmėse Savęs,
dar vis bedugnė.
Krentu.
Bet nemanau, kad laiko jau užteks
nusėsti, nusileisti iki dugno
ir pasakyt bent sau – kas Aš?
Paviršius
it dangus –
nutolęs
ir gali būt,
kad per ilgai tikėjau galiomis aukštybių.
Čia,
gelmėse,
taip pat labai šviesu –
iš žodžių sieloje pasauliai tveriasi,
ir pasitaiko taip,
kad savo atspindį
įdievintą
altoriuje regiu –
už žodį, duotą tvert pasauliui,
už auką, kad niekais tikiu...
2007 m. sausio 4 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-01-05 19:18:46
Ačiū, Ezme. Pradėsiu jau Jus kybint.
Pasakykite, ar yra tokia šalis - SAVĘSP, SAVĘSPI ? Klausia, ar dažnai kada joje buvę?
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2007-01-04 21:38:50
labai įdomus ir subtilus
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-01-04 21:28:18
Net ir dugne atsiveria nauji keliai:)
Anonimas
Sukurta: 2007-01-04 17:02:01
Liūdnas.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-01-04 14:51:09
bedugneje sviesu?
tad rojum tapusi tavoji bedugne. Man bedugne asocijuojasi su blogiu.
idomus eiliukas ;-) sekmiuko tau