Santrauka:
Šlubam Aukštadvario karkvabaliui.
Ech, motina gamta, mažoji padauža,
Iš riešuto išugdei savo sūnų.
Ant vieno sparno įžiebei dieną,
Ant kito – pridusinai naktį.
Sukišai į savo karklines klostes,
Kad turėtum drąsos nekalbėt,
Kol elegantiškom šluotom
Jis šlavė tavo nedidelę sielą.
Keliskart sukrūpčiojus, nupūtei dangui –
Kaip tikra motina, gero linkėdama.
Bijūnais ošdama, bijojai
Nulėkt paskui riterio šarvą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2005-06-08 07:20:21
Geras. Ir naktį pridusinai...
:
Sukurta: 2005-06-06 19:32:25
Gal "įžiebei" su nosinuku ;)
Antram poeme su skyryba lyg ir blogai ( po "nekalbėt" reiktų kablelio).
Prieš ir po brūkšnio reikia tarpelio.
Darbą suvalgiau, bet tiesą pasakius jis man galvos neapsuko :)