Ech, motina gamta, mažoji padauža,
Iš riešuto išugdei savo sūnų.
Ant vieno sparno įžiebei dieną,
Ant kito – pridusinai naktį.

Sukišai į savo karklines klostes,
Kad turėtum drąsos nekalbėt,
Kol elegantiškom šluotom
Jis šlavė tavo nedidelę sielą.

Keliskart sukrūpčiojus, nupūtei dangui –
Kaip tikra motina, gero linkėdama.
Bijūnais ošdama, bijojai
Nulėkt paskui riterio šarvą.