(Monologas su savimi}

Vėluoju, bet deja, deja
kitaip nebus.
Dar neseniai fortepijonas čia
it priekaištas kažkam, it tremtinys paplentės. 

Bandau įsivaizduoti reginį žmogaus,
kuris jį šitaip suruošė į naują būtį.
Turbūt tik ji, vaizduotė, man padėti gali,
kad, laiko nepavijęs,
krustelėčiau savimi,
atkurdamas bent kiek apytikrį paveikslą.

Tegu nebūsią niekam per toli
eiti keliais fortepijono tarsi
tyčia pamesto prie plento, 
nes iš tiesų juk „beprotybė“ ši
kaip ir  senatvė jo -
gražiausias turtas,
aukščiausia dieviškumo apraiška.
Bet... bet stop, nepaskubėk, Prany...
    (Po trumpos pauzės )

Nepamanyk, kad tu vienintelis iš
pro čia važiavusių, praėjusių
ir stabtelėjusių prie šitos radybos.
Tokie dalykai nesimėto, juolab fortepijonai,
kuomet senatvėje kaip potvyniai,
jie muzikos pilni.

Ėjau ir aš,
laimingas jos pasiklausyti,
tikėdamas net ir sugrįžusį
M. K. Čiurlionį susitiksiu.
Nepamaniau, kad gali kas ne taip nutikti.
Nerimta!  Oi nerimta,
sau priekaištaujantis Prany, 
bet šaukštai po pietų ir vėl. 
Ar ne todėl,
kad šioj mažoj šalelėj mūsų
bijota vien tik rusų, 
net atidžiau nepasidairius po save.
(iki