Pasaulis didelis, tačiau trapus,
Taip žiauriai daužo jį žmogus.
Bėga dešimtmečiai, karai,
Miestai paverčiami kapais.
Valstybės nyksta, žūsta žmonės,
Ne, ne po vieną, milijonais.
Ir nėr kaltų, nėra ką bausti,
Gali nustot ir dienos aušti.
Kur milijardai, ten valdovai
Turi tamsiųjų dvasių globą.
Jiems tautos, meilė ir dora —
Naivuolių pasaka sena.
Sutryps, paniekins ir ištrins,
Grobius dalinsis, išsigins,
Niekšystes pergalėm laikys,
Klastų istorijas rašys.
Kvaila puikybė ir godumas
Lyg pragaro juodžiausias dūmas
Užtemdė tiesą, šviesią viltį
Darnoj gyventi, džiaugsmui gimti.
...........
Tik noris taip tikėti, laukti,
Kad ims Dangus juos kartą bausti.
Atgims Žmogus, atgims siela,
Gyvent ramybėj sukurta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2025-03-24 21:35:37
Gali būti labai ilgas ir skausmingas grįžimo kelias, o gal ir negrįžtamas, kai žmonės išrenka ir prileidžia tironus prie valdžios. Žmonės patys iš savo nesupratimo ir gobšumo patys išsirenka sau budelius. Gal rinimų sistemą reikėtų patobulinti genetiniais tyrimais, kiek šiame žmoguje yra budelio genų, o kiek išminties, romumo ir taikos genų.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2025-03-24 19:35:14
Žmogaus golgota
Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai,
niekas jų mirties nakty nesiklausys,
veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą,
veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys …
Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas
ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai
į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas,
į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj.
Skyla uolos ir granito sienos trupa,
ir kaip lapas dreba žemė nebylė,
nepravers ji skausmo skundui lūpų
ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely.
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
Brazdžionis