Pasaulis didelis, tačiau trapus,
Taip žiauriai daužo jį žmogus.
Bėga dešimtmečiai, karai,
Miestai paverčiami kapais.
 
Valstybės nyksta, žūsta žmonės,
Ne, ne po vieną, milijonais.
Ir nėr kaltų, nėra ką bausti,
Gali nustot ir dienos aušti.
 
Kur milijardai, ten valdovai
Turi tamsiųjų dvasių globą.
Jiems tautos, meilė ir dora —
Naivuolių pasaka sena.
 
Sutryps, paniekins ir ištrins,
Grobius dalinsis, išsigins,
Niekšystes pergalėm laikys,
Klastų istorijas rašys.
 
Kvaila puikybė ir godumas
Lyg pragaro juodžiausias dūmas
Užtemdė tiesą, šviesią viltį
Darnoj gyventi, džiaugsmui gimti.
...........
Tik noris taip tikėti, laukti,
Kad ims Dangus juos kartą bausti.
Atgims Žmogus, atgims siela,
Gyvent ramybėj sukurta.