Atsisėsčiau prie medžio, prie seno kamieno,
Ūksmingam pavėsy šakų.
Nebūčiau tikrai, nesijausčiau vienas,
Kalbėtume tyliai abu.
Kiltų mintys į viršų gruoblėta žieve,
Viršūnėj jas vėjas pagautų,
Tai skristų per mišką žaliąja banga,
Pušų šlamesy atsišauktų.
Žmogus ir giria, ąžuolynai, beržynai,
Eglyno tamsi vėsuma,
Samanėlė balta, žali papartynai,
Smėlėta pušelių kalva.
Viskas tavo, lietuvi, nuo seno tai tavo
Žemės gyvoji malda,
Po karo šlamėjus lopšine partizanams,
Juos klojusi tankia skara.
Kai išgirsi vikšrus ir pjūklų staugimą,
Tai žinok – ten ne mes, tenai svetimi
Iš girių senųjų sukūrę dykynę,
Skandina tėvynę giliame liūdesy.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2025-03-22 19:52:50
Pirmas posmas paslaptingas ir ta paslaptis yra pati gražiausia.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2025-03-22 17:42:51
Baisu, kai godumas apakina žmones ir jie nebepastebi gamtos.
Gamta – tai mūsų didžiulė socialinė, visuomeninė, kultūrinė vertybė. Iš esmės – mūsų identiteto pamatas, nes ir mūsų kalba ateinanti iš gamtos, ir mūsų pirmasis tikėjimas ateinantis iš visa to, kas aplink gyva: medžių, žvėrių, dangaus kūnų – mūsų sesių ir brolių, kuriuos po šiai dienai taip gražiai apdainuojame. Tik pamirštame, iš kur tas mūsų pamatas yra išaugęs – iš ten, ką dabar taip negailestingai kertame. Todėl mūsų riksmas – nepjaukime šakos, ant kurios sėdime. Mes esame gamtos vaikai, jos palikuoniai, tik atitolome nuo jos per savo godumą, norėjimą būti išskirtiniai, geresni, turėti vis daugiau – valdžios, pinigų. Mes pamiršome savo vaikystę, savo tėvų vaikystę, prarandame šaknis ir pamatą, ant ko stovime. Mes pamiršome gyventi giliai. Dabar viską gali išspręsti technologijos, bet taip netenkame ryšio su gamta, baigdami ją dar ir visiškai sunaikinti. Bet niekas nebemąsto, kas bus po to, kokia bus ateitis. O ateitį mes kuriame dabar. Šiame sumišime mes galime prarasti savo tėvynės žalią spalvą.