Atsisėsčiau prie medžio, prie seno kamieno,
Ūksmingam pavėsy šakų.
Nebūčiau tikrai, nesijausčiau vienas,
Kalbėtume tyliai abu.
 
Kiltų mintys į viršų gruoblėta žieve,
Viršūnėj jas vėjas pagautų,
Tai skristų per mišką žaliąja banga,
Pušų šlamesy atsišauktų.
 
Žmogus ir giria, ąžuolynai, beržynai,
Eglyno tamsi vėsuma,
Samanėlė balta, žali papartynai,
Smėlėta pušelių kalva.
 
Viskas tavo, lietuvi, nuo seno tai tavo
Žemės gyvoji malda,
Po karo šlamėjus lopšine partizanams,
Juos klojusi tankia skara.
 
Kai išgirsi vikšrus ir pjūklų staugimą,
Tai žinok – ten ne mes, tenai svetimi
Iš girių senųjų sukūrę dykynę,
Skandina tėvynę giliame liūdesy.