Gražiai nurimsti, kaupias naujos audros –
ir visa tai yra tavasis laikas,
kuris nužydi kaip šaka alyvos,
prigyjantis skiepely džiaugsmo...
Ir viskas sukasi toj ryto banalybėj,
kuri giliai iš visko lipdo atsaką į viską –
į gimusias negimusias užuominas
apie tą pilnatį, kurios verta būtis,
apie keisčiausius šio pasaulio žmones,
su plyštančiom iš meilės širdimis.
Ir visa tai – šis laikinybės ženklas,
kai nieko pastovesnio jau nėra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-03-21 12:25:54
Autorė subtiliai perteikia nuolatinį balansavimą tarp nurimimo ir naujų audrų, tarp kasdienybės ir gilesnio būties prasmės ieškojimo.
… tavasis laikas, kuris nužydi kaip šaka alyvos, prigyjantis skiepely džiaugsmo... Kokia graži metafora laimės akimirkoms, kurios išauga iš kasdienybės, bet neišvengiamai išblėsta.
Eilėraštis su švelnia melancholija, bet jame galima įžvelgti ir viltingą toną – prasmė vis tiek egzistuoja, net jei ji nuolat kinta.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2025-03-18 13:52:45
Labai puikiai išsakyta ir turi tokį poveikį — kalbėti skaitančiojo širdžiai, labai.