Gražiai nurimsti, kaupias naujos audros –
ir visa tai yra tavasis laikas,
kuris nužydi kaip šaka alyvos,
prigyjantis skiepely džiaugsmo...

Ir viskas sukasi toj ryto banalybėj,
kuri giliai iš visko lipdo atsaką į viską –
į gimusias negimusias užuominas
apie tą pilnatį, kurios verta būtis,
apie keisčiausius šio pasaulio žmones,
su plyštančiom iš meilės širdimis.

Ir visa tai – šis laikinybės ženklas,
kai nieko pastovesnio jau nėra.