Jau neturiu ko klausti –
ar norėčiau grįžti atgalios?
Kai miškas auga – vieversiai jį aplenkia giesme,
lopšiai, sumėtyti patvoriuose,
jau „išlašėję“,
neprisimena, ką supo kažkada,
atrodytų, kad dilgėlynai ten užėję.
Ir vis dėlto neatsitiko taip,
kad užsimirštų durys, cypiančios ant vyrių
kad nežinia iš kur ir kaip
sugrįžtų piemenys, lazdas apžergę,
eikliais žirgais pažvengdami.

O aš?
Nors ir lazda čia pat,
o ir žirgu sužvengti neužmiršęs,
tačiau lig Jėzaus Kristaus, tvarte gimusio,
man daug arčiau negu iki savęs – piemens...
Atsispiriu ranka į pirkios sieną
Ir nežinau, kaip man apglėbti laiką,
kad pasibūčiau viename –
ir ten, Betliejuje, prie gimusio vaikelio,
ir čia, tarp Šklėrių sodžiaus piemenų.

Tai lyg ir prielaida – kad nors žmogus,
tačiau su viltimi į Dievą būti panašiu.
Tik kažin – ar reikia,
ar nebedieviška taip užsibūti, a?