21. Kas jie, Jeigai?, kas jie, g0g0?

Ne pirmą kartą grįžtu prie to paties, o konkrečiau – grįžtu atgal į tvartą, šįkart dar labiau abejodamas, kad pasiseks. Buvę ir taip, kai atrodę, jog dar minutė, kita ir peržengsiu jo slenkstį. Neatrodę, kad yra priežastys, kurios neleidžia man tai padaryti, o paskutinį kartą  regėjosi, jog netgi prisiliečiau prie durų jas atidaryti, bet – ne, nepavyko. Tačiau tąkart bent  priežastis atsirado. Atrodė, kad užkimęs, neturiu burnoje kalbos ir negebėsiu, kaip parašyta Biblijoje, Emanuelio vardą pagarbiai tarti:
 
  „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,
    ir jis vadinsis Emanuelis “
    o tai reiškia: „Dievas su  mumis“. 

  Ne, durys tvarto nebuvo užsitrenkę (užtrenktos), kad pro jas negalėčiau ateiti. Manau, kad taip visą laiką. Šventai menu, kaip mielai čia priimtas buvau, vis geriau pajaučiantį save kaip eksperimento dalyvį, netgi įžvelgdamas ir savo nuopelnus, kad yra taip, kaip yra, ką matau, apžvalgau, kas, atrodytų, nuo vaikystės žinoma, bet neišmokta, kad galėčiau tarti Emanuelio vardą.
  Nemenkai praėjo laiko, kuomet susitikus su Vidiniu, skaičiau jam „Eilėraščio sėją“, bet ne taip sėkmingai kaip tikėjausi:
  - Te šiandieną pakaks, Prany, o jo pabaigą pasaugok kitam kartui, – pasakė tuomet, paprašęs nesibaiminti, kad esu paliktas „Kūčių vakarienės darbotvarkėje. “Esą, „taip sąlygoja eksperimentas“, dar kažką taręs, kas irgi neatrodė man kaip bausmė ar net klaida, priimant mane į „Trijulės sutartį“. Rankų nepasispaudėm, parašų nereikėję, bet štai Dievo žodis ir... kad ir bažnyčios dega ir sudega, kaip Paryžiaus katedra, o jis, Jo Žodis išlieka.
- Taip, taip, Prany, o jis išlieka, – prasidėjo kalbėjimai su savimi, įsitikinant, kad neįsivaizduojamų dalykų dvasioje nėra. Jie neįtikėtini, bet jie yra. Man gi iš tokių neįtikėtinų reiškinių šiuomet yra užsilikęs Kūčių vakarienės stalas ir jo laikas. Atrodo nerealiai, kaip sunkiai įsivaizduojamas skafandras – būtent toks; jis ir besvoris, jis ir permatomas, jis nepajaučiamas fiziškai, bet dieviškai gyvybingas su visagalybės apraiškomis. Man smagu jausti užsilikus būsenoje, kai žinau, kad šit laikas ir vieta, kuomet esu liudininkas nuostabaus dalyko, kuris yra, kuris žino, sugeba ir moka išreikšti savo ypatumą jau ne tik prie sąlygų, kad būtų Kūčios. Antai, kaip nearti jos paliktos ir kasdien vis toliau, vis toliau, kad be įsivaizduojamo skafandro nežinočiau kaip į tokį dalyką parodyti. Atrodo, kad bedieviška buvo manyti, kad laiko prasme toliau atšokus nuo Kūčių vakarienės stalo, išeisiu jų ieškoti į tvartą. Na taip, apie tai bent šiek tiek parašyta, nors ne be priekaištų sau. Netgi eilėraštis sudėliotas, tačiau irgi ne be priekaištų tam pačiam adresatui, bet smagu, kad  pagaliau mano lūpomis teisingai ištartas Emanuelio vardas

– Emanueli, Dieve su mumis,
Babilonija kviečia toliau nei toli – 
iki Kristaus laikų pasibūti, –

  truputį paredagavęs cituoju iš eilėraščio šias tris jo eilutes ir žinau, kad toks darbas tik  prasideda, kad medžiagos korektūrai yra nemenkiau negu kalnų, kurie atsiranda savyje, juos perėjus, kad nors imk į rankas kantičką ir giedok kartu su tais, kurie „ kantičkoj visų  giesmių gaidas žinojo. “ 
  Kas jie. Jeigai? kas jie. g0g0? – klausinėju savyje netgi Vidinį palikęs  ramybėje ir suprantu, kad skubėti nereikia. Mašinaliai susirandu lapelį su eilėraščio tekstu ir mąstau, kaip jį man „įkalbėti“ pabūti medalionu...
(iki