Birželis sugriebia už rankos,
tuoj žalios liepos suputos, tokiu
nepakeliamai šaltu
pasidaro kambarys,
žinau, kad einant pievos taku –
neištiks auto avarija,
net įmanoma
atsiplėšus nuo laiko
prasklęsti paviršium
lyg būtumei šventas,
inteligentas žino kitaip:
– šaligatvis šalia! o eini
per sukniubusią žolę,
pagaliau ir aš supratau –
esu čia žolė,
įsikniaubusi veidu į šviesą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-03-08 12:20:36
Pasivaikščiojimas po pievą ir save.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2025-03-06 05:39:09
Puikūs pamąstymai
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2025-03-05 09:41:26
Savitai, metaforiškai. Pajaučiau čia šiokį tokį egzistencinį bejėgiškumą, kai susipriešina laisvo, natūralaus pasaulio suvokimas ir griežtai sureguliuotojo, pragmatiškojo, kuris apriboja natūralią žmogaus laisvę, jo ryšį su tikrąja būtimi. O susitapatinimas su žole tampa ne tik nuolankumo ženklu, bet ir tam tikru vidiniu prieglobsčiu – tiesiog būti, augti, išlikti autentiškam. Geras pavadinimas Pievos… paribiais.