Niekada nemokėjau (ir nemoku)
Garsiai, kaip kiti, šaukti
Apie savo meilę TAU,
TAVO istorijai, žemei, kalbai...
Nei Kelyje, nei prie Bokšto nestovėjau,
Tiesiog gyvenau (ir gyvenu),
Lyg prie atviro lango.
Daug ką mačiau (ir matau),
Tik ne viską, deja, suprantu.
Kartais jaučiuosi kalta,
Neteisi, net bejėgė...
Dažniau klausaus, nei kalbu —
Gal nepasitikiu savo jausmais ir protu,
O gal bijau prieš „elitą“
Apsijuokti, nusišnekėti?
Tiesiog gyvenau (ir gyvenu),
Kaip moku, kaip pajėgiu —
Kantriai, atlaidžiai,
Galbūt kartais — per tyliai...
Bet tai nereiškia,
Kad aš mažiau, nei kiti
TAVE mylėjau ir myliu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-02-14 21:22:41
Labai brandus ir išjaustas kūrinys....
Iš širdies gilumos liejasi jausmai.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2025-02-14 18:41:00
Viską suprasti? Kažin ar yra tokių:) Patiko, puikus laiškas Vasario 16 proga,