Niekada nemokėjau (ir nemoku)
Garsiai, kaip kiti, šaukti
Apie savo meilę TAU,
TAVO istorijai, žemei, kalbai...
Nei Kelyje, nei prie Bokšto nestovėjau,
Tiesiog gyvenau (ir gyvenu),
Lyg prie atviro lango.
Daug ką mačiau (ir matau),
Tik ne viską, deja, suprantu.
Kartais jaučiuosi kalta,
Neteisi, net bejėgė...
Dažniau klausaus, nei kalbu —
Gal nepasitikiu savo jausmais ir protu,
O gal bijau prieš „elitą“
Apsijuokti, nusišnekėti?

Tiesiog gyvenau (ir gyvenu),
Kaip moku, kaip pajėgiu —
Kantriai, atlaidžiai,
Galbūt kartais — per tyliai...
Bet tai nereiškia,
Kad aš mažiau, nei kiti
TAVE mylėjau ir myliu...